Archyvas for August, 2008

2009-ieji: Tarptautiniai Astronomijos metai

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą. Kadras iš dokumentinio filmo “Solarmax”

Prieš 399 metus, rugpjūčio 25 dieną, italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus visuomenei pirmąkart pademonstravo teleskopą. Teleskopas buvo pristatytas Venecijos valdininkams Šventojo Marko aikštėje.
Patį prietaisą 1608 metais išrado vokiečių-olandų kilmės optikas Hansas Liperšis (Hans Lippershey), ir jį nuo 1609 metų pradžios buvo galima įsigyti optikos parduotuvėse.

Spėjama, kad Galilėjus nebuvo pirmasis žmogus, pažvelgęs į dangų pro teleskopą, mat yra duomenų, kad pirmuosius teleskopinius stebėjimus atliko britas Tomas Hariotas (Thomas Harriot) 1609 m. liepos mėnesį. Kad ir kaip ten bebūtų, Galilėjaus nuopelnai didžiausi. Jis bene pirmasis pastebėjo kraterius ir kalnus Mėnulyje, Saulės dėmes, tai pat atrado Veneros fazes, keturis didžiuosius Jupiterio palydovus, bei pastebėjo, kad balzgana juosta dangaus skliaute – Paukščių Takas, sudarytas iš tūkstančių plika akimi neįžiūrimų žvaigždžių.

Nuo to momento, kai teleskopais buvo pradėta tirti Visata, mūsų suvokimas apie mus supantį pasaulį greitai ir negrįžtamai keitėsi. Supratome, kad gyvename nedidelėje planetoje, kurie skrieja apie žvaigždę, vieną iš šimtų milijardų kitų žvaigždžių. Supratome, kad mūsų Saulė priklauso Paukščių Tako galaktikai, o toji galaktika tėra viena iš šimtų milijonų kitų tokių galaktikų. Suvokėme, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Supratome savo kilmę ir likimą.

Todėl 400 metų, kai pirmąkart buvo panaudotas teleskopas, jubiliejaus proga UNESCO ir Tarptautinė Astronomų Sąjunga 2006 metais nusprendė paskelbti 2009-uosius Tarptautiniais Astronomijos metais. Planuojama, kad renginiai, skirti šiems metams, vyks daugiau nei 140 šalių. Mūsų šalis taip pat dalyvauja šiame projekte. Tad ne veltui jau pusmetį mano tinklaraštis reklamuoja Tarptautinius Astronomijos metus.

Jau dabar numatyta, kad visoje Lietuvoje turėtų vykti net keliolika renginių, skirtų šiems metams. Aš taip pat ten ketinu būti, dalyvauti, organizuoti, o jūs?

Pagiriamasis žodis rudeniui

Vienišas miręs medisį

Vienišas miręs medis. Mindaugas Macijauskas © 2006

Ruduo. Pastarųjų dienų orai primena nenumaldomai artėjantį rudenį. Rudeninės depresijos?! Na jau ne. Bent ne man. Taip, naujas studijų sezonas gal truputėlį ir nuteikia negatyviai. Ne dėl to, kad tai būtų kančia, ar nuobodu. Tiesiog turiu žmogišką savybę – tingiu. Vasara visad atrodo per trumpa atsikvėpti. Ypač dirbant. Antra, patinka laisvas, nesuvaržytas grafikas. Kita vertus – žinios, įgyjamos studijuojant, naujos mus supančio pasaulio sampratos, bei akademinė aplinka ir kolegos… et, tai minimizuoja tą tingėjimą.

Bet grįžkime prie rudens. Jis tikrai bus. Nevertinu skeptiškai to, kad ne vienam žmogui ruduo tolygus depresijai. Dargana, pilkėjanti, vienodėjanti aplinka, bei ilgėjantis tamsus paros metas – nepanašūs į tokius gamtos pokyčius, kurie neštų džiaugsmą. Bet rudeniu reiktų pasimėgauti. Tuomet gal jis nebeatrodytų toks nykus.

Rugsėjis. Jis mūsų krašte dažnai primena vasarą. Tarsi aklimatizacijos prie rudens laikotarpis. Jaučiasi vis didėjanti vėstančių orų įtaka, bet ne taip jau agresyviai.
Spalis. Pats metas mėgautis. Gamtos koloritas pranoksta vasarą, ir tegali varžytis nebent tik su pavasariu. Lietingi orai, drėgmė anksti vakarėjančiam miestui suteikia netikėčiausių spalvų, tonų. Tinkamas mėnuo popietę pasivaikščioti po parką, ar vakare pasiblaškyti mieste.
Lapkritis. Keistas mėnesio pavadinimas. Sunku rasti dar krentančių nuo medžių lapų. Medžiai pliki ir pilki. Gal labiau juodi. Pilkas dangus, tarsi švininis debesis. Bet kokia puiki tada atrodo karšta arbata ir namų šiluma. Jei tik komunalininkai yra įjungę šilumos tiekimą. O ilgi vakarai neblaško dėmesio. Už lango tamsu, vakaras nebe taip, kaip vasarą vilioja kur nors išeiti, išlėkti, išbėgti. Galima ramiai darbuotis, mokytis. Arba skaityti knygas.

Man patinka ruduo. Gal dėlto, kad ne taip seniai, vieną rudenį pirmąkart pamilau. O gal tiesiog – ruduo gražus.

Civilizuočiausia taršos forma

Europa naktį

Naktinė Europa © NASA

Štai taip giedrą naktį atrodo Europos žemynas iš kosmoso. Tūkstančiai didmiesčių, miestų ir miestelių žiburių. Civilizacijos viršūnė. O tuo pačiu – dar viena taršos forma. Tai šviesos tarša – palyginti nauja taršos forma, išsikerojusi per pastarąjį šimtmetį, kai elektros energija ir dirbtiniai šviesos šaltiniai tapo beveik kiekvienam prieinami. Sakysite, keista, kaip gi šviesa gali teršti?! Gali. Pasirodo dirbtinis naktinis apšvietimas, o tiksliau jo perteklius kenkia žmogaus psichinei būklei, dezorientuoja migruojančius paukščius, trukdo naktiniams gyvūnams, ir netgi… skatina nusikalstamumą, sudarydamas didelius kontrastus miestų skersgatviuose, taip leisdamas šešėliuose slėptis nusikaltėliams. Žinoma, tuo pačiu neretai tuščiai (pvz. milžiniškos reklaminės iškabos, stendai) švaistoma elektros energija.

Šviesos tarša iš žmonijos vis labiau kėsinasi atimti vieną nuostabų dalyką – tai galimybę grožėtis naktiniu dangumi. Giedromis naktinis net ir palyginti su didžiaisiais pasaulio miestais, nedideliuose Lietuvos miestuose tegalima matyti tik kelias dešimtis, geriausiu atveju – kelis šimtus žvaigždžių. Vietoj tų 2500-3000, kurias būtų galima matyti stebint dangų vietovėje, esančioje toli nuo miestų žiburių.
Sakoma, jeigu Žemėje būtų tik viena vieta, kurioje matytųsi žvaigždėtasis dangus, tai toje vietoje nuolat būriuotųsi minios žmonių. Deja, lėtai, bet užtikrintai artėjame prie to. Net ir Lietuvoje, palyginti nedaug urbanizuotoje šalyje, jau nebėra vietos, kur dangus naktį būtų visiškai tamsus. Bet dar liko sričių, kur jis pakankamai tamsus grožėtis juo, ar jį tyrinėti.

Lietuva naktį

Lietuvos šviesos taršos žemėlapis.  Light Pollution Science and Technology Institute © 2000

Šioje nuotraukoje matome Lietuvos užterštumo šviesa žemėlapį: raudona, oranžinė spalvos – smarkiai apšviestas dangus; geltona, žalia, mėlyna – vidutiniškai; pilka, juoda – menkai apšviestas, arba visiškai neapšviestas naktinis dangus. Norėdami pamatyti išties įspūdingą reginį, vietoves, esančias kelių dešimčių kilometrų spinduliu apie didžiuosius miestus galite pamiršti. Geriausiai vykti į vidurio Žemaitiją ar rytinę Aukštaitiją. Ne veltui Molėtų rajone yra įsikūrusi observatorija. Ir akivaizdžiai matosi skirtumas grįžus iš jos į miestą, ir pakėlus akis į dangų.

Beje, Mėnulis, nors pats šiaip yra gražus paspoksoti dangaus kūnas, tačiau jis – dar vienas tamsaus naktinio dangaus priešas. Astronomams trukdo ne tik blogas oras, ar dirbtinės šviesos – esant Mėnulio pilnačiai dalis astronomų-stebėtojų taip pat „atostogauja“.

Tinklaraštis vėl tapo (taps) asmeninis?

Mindaugas

Autoportretas beskaitant knygą. Mindaugas Macijauskas © 2008

Atsimenate HP reklaminį šūkį „Kompiuteris vėl tapo asmeninis“? Kartą diskutavau su vienu savo kolega ir bičiuliu apie (savo) tinklaraščio koncepciją. Taigi, bičiulis pasigedo asmeniškumo mano rašiniuose. Tada nepriėmiau jo pastabų rimtai. Bet visgi ši mintis ilgai nedavė ramybės. Visad maniau, kad nestinga interneto platybėse rašinių apie asmeninius – buitinius išgyvenimus. Ir visad maniau, kad trūksta informatyvių, konkrečių („akademiškų“) tinklaraščių. Tačiau galop supratau, ką draugas turėjo galvoje. Tokia mintis apie asmenines pozicijas rašiniuose buvo iškelta jau pirmame mano paties įraše. Tik, va, pamiršęs buvau…  O pamiršau tai, kad pats sau žadėjau daugiau asmeniškumo ir nuosavos mąstysenos, minčių, pastebėjimų ir idėjų. Reiks pabandyti tai suderinti su man būdingu „akademizmu“.
Dar šis tas – eilinį kartą pažadėjęs intensyviau rašyti įrašus, šio pažado netesėjau. Šįkart dėl techninių nesklandumų. Daugiau nesiteisinsiu ir nežadėsiu. Rašysiu kada galėsiu ir norėsiu tai daryti.