Mėnulis okultuoja Sietyno žvaigždžių spiečių. Mindaugas Macijauskas © 2007
Nuo pat vaikystės mane žavėjo dangus. Tūkstančiai žiburėlių, mirgančių naktiniame danguje. Tuomet nesugebėdavau atpažinti net Didžiųjų Grįžulo Ratų ir maniau, kad žemė plokščia. Turėjau tam net „rimtų mokslinių“ argumentų“. Tačiau kibirkštis pažinti tai, kas dažniausiai tedomina tik romantikus ir tai tik iš labai paviršutiniškos pozicijos, įsižiebė būtent tada.
Iš pirmo žvilgsnio, dangus gali pasirodyti statiškas ar mažai kintantis. Atidžiau panagrinėjus, paaiškėja, kad dangaus - cikliškai kintantis. Saulė, Mėnulis ir penkios ryškiausios planetos – Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas cikliškai keliauja dangaus skliautu. Tiek be jokių instrumentų gali pamatyti su žvaigždėtuoju dangumi truputį susipažinę žmonės. Patyrę dar gali įžiūrėti ir planetą Uraną, bei asteroidą Vestą, kai šis atsiduria palankioje stebėti pozicijoje. Saulės ir Mėnulio užtemimai taip pat vyksta cikliškai. Tik žmogaus gyvenimas per trumpas atsitiktinai tai pastebėti.
O kometos, kurios seniau apsilankiusios Žemės kaimynystėje, palikdavo neišdildomą įspūdį visiems, kurie tik pakeldavo akis aukščiau savo kasdienybės? Kometos taip pat pasirodo cikliškai. Bent jau didelė dalis tų, kuriomis gali pasigrožėti bet kuris žmogus, kai tik jos pasirodo. Tačiau šios viešnios yra dinamiški ir gan trumpalaikiai kūnai, kurių dar ir keliai labai tolimi. Kai kurių kometų orbitos kelio apie Saulę ilgis yra gerokai didesnis nei bet kurios planetos. Kometos kiekvieno susitikimo su Saule metu nyksta – jos garuoja ir paskleidžia savo puošniąsias uodegas. Ar gi ne puikus pavyzdys posakiui „Grožis reikalauja aukų“ ?
McNaught’o kometa - ryškiausia XXI amžiuje. Robert H. McNaught © 2007
Keliaukime toliau. Prie žvaigždžių. Šie milžiniški įkaitusios plazmos rutuliai atrodo nejudantys ir pastovūs. Tekinta tik žvaigždynų padėtis, bet vėl – periodiškai, dėl Žemės sukimosi apie savo ašį ir apie Saulę. Taip atrodo neįsigilinus atidžiau. Tačiau, vienas žmogus, sukrėstas savo akimis pamatyto dangaus reiškinio tapo garsiu astronomu. Tai danas Tichas Brahė. 1572 metais jis pamatė supernovą – mirštančią žvaigždę. Nuo pat Aristotelio laikų buvo manoma, jog žvaigždės pritvirtintos prie krištolinės dangaus sferos, taigi nejudamos ir nekintamos.
Žvaigždės ne tik gimsta ir miršta, jos juda ir kinta. 1718 metais anglų astronomas Edmondas Halis, palyginęs esamas kelių ryškiausių dangaus žvaigždžių padėtis su antikos astronomo Ptolemėjaus kataloge užfiksuotomis padėtimis, pastebėjo, jog žvaigždės juda. Dėl to, ilgainiui žvaigždynų raštai pasikeis, nebus tokie, kokie yra. Tačiau tai truks dešimtis tūkstančių metų. Beje, būtent E. Halis pastebėjo jo paties pavarde pavadintos kometos periodiškumą ir išpranašavo jos pasirodymą 1757 metais. Tačiau, sekančio kometos pasirodymo jis nebesulaukė.
1596 metais vokietis D. Fabricijus bene pirmasis pastebėjo, jog ir pačios žvaigždės kinta. Jis atrado Banginio žvaigždyno žvaigždės Miros kintamumą. Taip ją po pusės amžiaus pavadino Janas Hevelijus. Kintamų žvaigždžių yra pačių įvairiausių – vienos periodiškai pulsuoja ir veikia tarsi laikrodis, kitos yra nenuspėjamos sproginėjančios siaubūnės, vienų kitimas pastebimas vos per kelias minutes, kitų kitimui pastebėti reikia dešimtmečių. Kartais būna ir taip, kad žvaigždės, ilgai laikytos pastoviomis, pasirodo esančios apgaulingos, bene garsiausia iš jų – Šiaurinė. Ji taip pat yra kintamoji, tiesa jos ryškio kitimo amplitudė maža, todėl pastebėti vizualiai, be prietaisų, vargu ar pavyks.
Žvaigždžių pasaulis nelabai skiriasi nuo žemiškojo – danguje taip pat vyksta gimimas ir mirtis, rungiasi kuriančios ir naikinančios jėgos. O štai, žmonijos lopšys, Žemė, yra kosminio pasaulio dalis, ji taip pat keičiasi. Iš lėto slenka žemynai, Žemės veidas keičiasi. Planetos sukimosi apie ašį periodas ilgėja – para darosi ilgesnė, bet baimintis neverta, tai vyksta be galo lėtai. Nuo Žemės po truputį tolsta Mėnulis – maždaug po 3.8 cm per metus. Žemė ašis taip pat juda, svyruoja panašiai kaip besisukančio vilkelio. Todėl 26 000 metų periodu kinta žemės ašies orientacija žvaigždžių atžvilgiu, taigi keičiasi ir „šiaurinės“ žvaigždės – dabar „šiaurine“ yra Šiaurinė, o anksčiau buvo visai kitos.
Toli gražu, tai dar ne viskas, Saulės vedamos, Žemė kartu su kitomis planetomis keliauja mūsų Galaktikos (Paukščių Tako) disku, ir vieną ratą padaro per 230 mln. metų. Žemė juda visai ne elipse apie Saulę, kai kad vaizduojama mokykliniuose vadovėliuose, ji juda spirale – laiko atžvilgiu ištęstoje elipsėje.
Pati Saulė juda ne tik ratu apie galaktikos centrą, ji dar vingiuoja aukštyn žemyn galaktikos disko plokštuma, tarsi žirgelis besisukančioje karuselėje.
Ir net tai dar ne viskas. Bet gal būt apie viską pakalbėsiu kitą kartą. Pasaulis nėra pastovus. Jis – pastoviai besikeičiantis.
