Sidabriškieji debesys. Mindaugas Macijauskas © 2008
Šiuo metų laiku šviesiomis naktimis kartais galima pamatyti neįprastą atmosferos reiškinį – sidabriškuosius debesis. Tai sidabriškai melsvi debesys, neįprastai švytintys šiaurinėje naktinio dangaus pusėje. Tarptautinis pavadinimas noctilucent clouds ir yra kilęs iš lotyniško žodžio „noctilucent“ – „naktį švytintis“. Šie debesys matomi gegužės – liepos mėnesiais 50 – 65 laipsnių platumose: tiek šiauriniame, tiek pietiniame Žemės pusrutuliuose. Lietuvos geografinė padėtis ypač palanki stebėti sidabriškuosius debesis: piečiau esančiose šalyse jie matomi rečiau, o šiauriau esančiose šalyse vasara dangus šviesesnis ir šie debesys ne tai ryškiai išsiskiria savo švytėjimu.
Keista, kad šis reiškinys pastebėtas tik XIX a. pabaigoje. Nė viename istoriniame šaltinyje neaptikta, kad sidabriškieji debesys būtų stebėti anksčiau, nors pavyzdžiui, šiaurės pašvaistės yra žinomos tūkstančius metų. Sidabriškuosius debesis 1885 metais pirmasis aprašė britas Robertas Leslis (Robert Leslie). Iki XX a. pradžios buvo manoma, kad šie debesys yra vulkaninės kilmės – tai ugnikalnių į viršutinius atmosferos sluoksnius išmesti pelenai. Mat 1883 metais išsiveržė milžiniškas Krakatau ugnikalnis, ir jo išmesti pelenai visame Žemės rutulyje sukėlė anomalius atmosferos reiškinius.
Sidabriškieji debesys virš Molėtų Astronomijos Observatorijos. Mindaugas Macijauskas © 2008
Nors sidabriškieji debesys vis dar tebėra vieni iš mažiausiai ištirtų atmosferos reiškinių, tačiau dabar jau žinoma, kad jie susidaro nepaprastai dideliame – 80-90 km – aukštyje, atmosferos sluoksnyje, vadinamame mezosfera, ir yra sudaryti iš itin mažų vandens ledo kristaliukų. Įprasti debesys retai kada būna aukščiau kaip 10 km aukštyje virš Žemės paviršiaus.
Tokiame aukštyje, kur vyrauja nuo -100 iki -130 Celsijaus laipsnių temperatūra ir yra net 100 000 kartų mažesnis slėgis, nei ties Žemės paviršiumi, vandens garai atsiranda Saulės ultravioletiniams spinduliams veikiant metano dujas, kurių šiek tiek yra mezosferoje. Iš jų atskilęs vandenilis jungiasi su deguonimi ir taip atsiranda vanduo. Mezosferos temperatūra žemiausia būna vasara, ir būtent tada kondensuojantis vandens garams atsiranda ledo kristaliukai. Žiemą mezosferos temperatūra yra per didelė garams kondensuotis, mat esant tokiam mažam slėgiui reikalinga bent -125 laipsnių temperatūra.
Sidabriškieji debesys, matomi iš Kauno. Mindaugas Macijauskas © 2007
Sidabriškieji debesys vasaromis matomi ir dėlto, kad Saulė negiliai panyra po horizontu, ir šie dideliame aukštyje esantys debesys yra apšviečiami Saulės šviesos, todėl gana ryškiai švyti nakties prieblandoje. Palankiausias metas pamatyti sidabriškuosius debesis – birželio pabaiga ir liepos pradžia. Tada statistiškai jie matomi dažniausiai. Pastebėta tendencija, kad šie debesys matomi vis dažniau. Tai siejama su didėjančiu atmosferos užterštumu, bei raketų paliktais degimo produktais, tarp kurių yra ir vandens garų.
Pirmosiose dvejose nuotraukose užfiksuoti sidabriškieji debesys, kuriuos Molėtų astronomijos observatorijoje mačiau praėjusias metais, naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją. Tada jie buvo ypač ryškūs ir matėsi visą naktį. Juos taip pat nufotografavo tinklaraščio “Fizikų gyvenimas” bendraautorius Justinas. Daugiau sidabriškųjų debesų nuotraukų galite rasti astronomijos mėgėjo R. Balčiūno internetiniame puslapyje. Šis patyres stebėtojas juos stebi jau kelis dešimtmečius.
Kaip nufotografuoti sidabriškuosius debesis? Tam jums reikės fotoaparato, turinčio rankinio nustatymo rėžimą. Taip pat labai praverstų trikojis, nors galima apsieiti ir be jo. Tada teks fotoaparatą padėti ant kieto, standaus pagrindo – balkono turėklo ar panašiai. Nustačius ISO 200 – 400 jautrumą ir parinkus 2-4 sekundžių ekspozicijos laiką turėtų pavykti. Patartina nustatyti 2 sekundžių fotografavimo uždelsimą (šią funkciją turi dauguma šiuolaikinių fotoaparatų), kad fotografavimo metu nesujudėtų fotoaparatas. Su tokiais nustatymais padariau nuotraukas, įdėtas šiame įraše. Žinoma, vertėtų paeksperimentuoti patiems.
