Žmogus ir miestas

Ūkanota diena Montklere

Ūkanota diena Montklere. Sean Uhrun © 2007

Kartais vaikštinėdamas miesto gatvėmis ir skverais, susimastau, jog šiame mieste jau vaikščiojo koks nors man svarbus ir brangus žmogus. Tik mes dar nebuvome pažįstami. Keista: sakoma, kad pasaulis darosi vis mažesnis, bet mieste, kuriame tik apie 350 tūkst. gyventojų, gali nesutikti ir net neprisiminti matęs žmogaus, kuris tomis pačiomis gatvėmis, parkais ir skverais vaikščiojo 3, 5 ar 10 metų. Tai ir yra miestas. Vieta, kurioje susipažįsta ir bendrauja tūkstančiai žmonių, tačiau tas pats miestas yra pati vienišiausia vieta iš visų galimų.
Atsisėdęs ant kerpėto suoliuko, ir žiūrėdamas į mėgstamą vaizdą, ar vaikščiodamas man patinkančiu skveru, mąstau, kokį įspūdį, kokį vaizdą paliko ši vieta tam žmogui. O gal jis joje išvis nebuvo, neatrado. Galbūt tūkstančiai skubančių veidų, ar  asmeninės klajonės jį nunešė kitur. Į vietas, kurių neatradau aš. Gyvendamas čia nuo gimimo.

Stellarium: žvaigždėtasis dangus kompiuterio ekrane

Žiemos dangus

Žiemos dangus © Akira Fujii/DMI

Tamsią giedrą naktį dangaus skliaute spindi apie 2500 žvaigždžių. Nepažįstant žvaigždynų, žvaigždžių gali pasirodyti dar daugiau. Pamenu, būtent toks įspūdis susidarė, kai dar vaikystėje pirmąkart pažvelgiau į dangų, būdamas toli nuo miesto šviesų. Kaip susipažinti su žvaigždėtuoju dangumi ir jame nepaklysti? Padėti gali specialūs žvaigždėlapiai, vadinami planisferomis. Planisferą galimą įsigyti arba tiesiog pasidaryti. Tačiau į pagalbą gali ateiti ir kompiuteris su tokiam tikslui skirta programine įranga.

Stellarium programa su atvertu vietovės pasirinkimo langu

Stellarium programa su atvertu nustatymų langu. Mindaugas Macijauskas © 2008

Pristatau, mano nuomone, pačią geriausia programą pradedantiesiems dangaus tyrinėtojams, ar tiesiog žingeidiems žmonėms – Stellarium. Programa pasižymi dešimtimis gerų savybių, tačiau išskyriau ir išsamiau aprašysiu pačiais svarbiausias:

  • Itin draugiška ir paprasta vartotojo sąsaja. Valdymo meniu išdėstytas patogiai ir suprantamai. Daugumą procedūrų galima atlikti vien tik kompiuterio pelės pagalba. Žinoma, kelis elementarius dalykus reiktų žinoti – pavyzdžiui tai, kad dangaus vaizdas priklauso nuo to, kokioje Žemės paviršiaus vietoje esate, tad reikia įvesti savo buvimo vietos koordinates, pažymėti apytikrę buvimo vietą žemėlapyje, ar pasirinkti iš miestų sąrašo, esančio Stellarium duomenų bazėje. Programa išversta į dešimtis kalbų, tarp jų taip pat ir į lietuvių.
  • Realistiškas dangaus ir stebėjimo vietos vaizdas. Atsidarius Stellarium išties galima pasijusti tarsi atsistojus viduryje pievos, miško ar kito gamtovaizdžio, kurį programa leidžia pasirinkti. Norint, galima įkelti savo paties nufotografuotą gamtovaizdį (žinoma, tam reikia turėti šiek tiek specifinių IT žinių). Dangaus vaizdas keičiasi adekvačiai paros metui – diena šviečia Saulė, dangus vaiskiai žydras, temstant sužimba ryškiausios žvaigždės, ir tik valandą ar kelias (tai priklauso nuo metų laiko) po Saulės laidos sužimba blyškiausios žvaigždės, bei Paukščių takas. Šviečiant Mėnuliui dangaus vaizdas blankesnis – visai kaip ir realybėje.
  • Žvaigždynų folkloras. Šiuolaikiniuose žvaigždėlapiuose žvaigždynų figūros sudaromos jungiant žvaigždes tiesiog tiesėmis, o kartais ir visai nesudaromos. Tačiau smagu pažinti, kaip žmonės dangaus raštus įsivaizdavo senovėje. Labiausiai paplitusios ir visuotinai priimtos antikos graikų sugalvotos (didžioji dauguma) žvaigždynų figūros. Tačiau programa leidžia pasižiūrėti, kokius žvaigždynus buvo sugalvoję senovės kinai, Šiaurės Amerikos indėnai, ar Polinezijos gyventojai.
  • Išsami informacija apie stebimus objektus. Pažymėjus kairiu pelės klavišu norimą dangaus kūną, pateikiama informaciją apie jį: pusiaujinės ir azimutinės koordinatės, regimasis ir absoliutinis ryškis, kampinis dydis (jei tai planeta ar giliojo dangaus objektas), paralaksas (jei tai žvaigždė) ir pan. Galbūt tokia informacija nelabai aktuali tenorintiems susipažinti su naktinio dangaus vaizdu, tačiau ji gali pasirodyti svarbi astronomijos mėgėjui ar entuziastui.
  • Teleskopo „funkcija“. Artinat dangaus vaizdą (tai atliekama pelės ratuku), vaizdas keičiasi – matosi vis daugiau žvaigždžių. Tokiu būdu priartinus planetą, ar giliojo dangaus objektą, galima pamatyti dangaus kūno vaizdą. Planetų palydovų išdėstymas atitinką realias esamas, buvusias ar būsimas jų padėtis programoje nustatytu laiku. Turint teleskopą, patogu tokiu būdu identifikuoti stebimus palydovus.

Stellarium yra ne tik visiškai nemokama, bet ir pritaikyta visoms populiariausios operacinėms sistemoms – MS Windows, Linux ir Mac OS X. Naujausią (0.10.0 beta) versiją galite atsisiųsti iš oficialaus Stellarium puslapio. Jei prireiktų senesnės (0.9.1, MS Windows) – apsilankykite čia. Stellarium turi išsamų wiki ir vartotojo žinyną (tiesą, skirtą senesnei versijai, bet daugumą komandų tinka ir naujesnei).

Tinklaraščiui - vieneri

Tinklaraščio akimirkos

Tinklaraščio akimirkos. Mindaugas Macijauskas © 2008

Rugsėjo 24-ąją mano tinklaraščiui sukako vieneri. Deja, dėl techninių nesklandumų nepavyko laiku įdėti šiai sukakčiai skirto straipsnelio. Tad, darau tai dabar. Tiesą sakant, nesiruošiau parašyti skambios kalbos sukakties tema. Tiesiog sau palinkėsiu produktyvaus rašymo, o jums, skaitytojai, rasti šiame tinklaraštyje įdomių ir naudingų rašinių.

Tad, pradedame antruosius macijauskas.net egzistavimo metus.

Philip Glass

Filipas Glasas

Filipas Glasas.

Po ilgos pertraukos į mano tinklaraštį sugrįžta muzikos tema. Šį kartą joje – minimalistinės klasikinės muzikos kompozitorius Filipas Glasas (Philip Glass). Vakar, ko gero, galutinai susižavėjau šio žmogaus kūryba. O tai nutiko visai netikėtai – dalyvavau festivalio „Tinklai“ filmų peržiūroje, ir vieno lietuviško trumpametražio filmo garso takelyje išgirdau dar negirdėtą F. Glaso kūrinį. Anksčiau jis man buvo žinomas kaip filmų Koyaanisqatsi ir Powaqqatsi garso takelių autorius. Tačiau pastarosiomis dienomis, galima sakyti, jį atradau iš naujo.

Amerikietis Filipas Glasas (g. 1937 m.) yra vienas iš žymiausių šiuolaikinių kompozitorių, studijavęs, Čikagos universitete, Juilliard meno mokykloje, stažavęsis Paryžiuje. Savo kūrybine veikla F. Glasas yra glaudžiai susijęs su kitais garsiais kompozitoriais, muzikantais ir menininkais – tokiais kaip David Bowie ar Ravi Shankar. Novatoriško kūrėjo, minimalizmo pionieriaus produktyvumas stulbinantis: 8 simfonijos, daugybė kamerinių kūrinių, kūriniai fortepijonui, vargonams, taip pat kelių dešimčių filmų garso takeliai ir kt. Iki šios dienos išleisti beveik 50 F. Glaso kūrybos įrašų CD diskų.

Kompozitoriaus muzika toli gražu ne tokia, kokią mes paprastai įsivaizduojame klasikinę muziką. Kūriniai dažnai pagrįsti vienodų blokų kartojimų, ritmika. Truputi panašūs į Eric Satie kūrybą, bet tuo pačiu skambantys visai neįprastai. Tad, pasiklausykime keleto iš daugybės F. Glaso kūrinių:

Wichita Sutra Vortex (iš albumo Solo piano, 1989 m.).

Company III (iš albumo Violin concerto, 2000 m.)

Mad Rush (iš albumo Solo Piano, 1989 m.). Atlikimas fortepijonu.

Mad Rush (ir albumo Glass Organ works, 1993 metai). Atlikimas vargonais. Asmeniškai net sunku nuspręsti, kuris atlikimas man gražiau, įspūdingiau skamba – fortepijonu ar vargonais. Bet būtent ši versija ir privertė atrasti Filipą Glasą iš naujo.

Heroes (albumas „Heroes Symphony“, 1997 metai).

Cloudscape (filmo Koyaanisquatsi garso takelis, 1983 metai). Filmo fragmentas su šiuo kūriniu.

Anthem. Part 3 (filmo Powaqqatsi garso takelis, 1990 metai).

2008/09/10: LHC pradeda ieškoti atsakymų

ATLAS

LHC detektorius ATLAS. CERN © 2007

2008 metų rugsėjo 10 diena. Tarp 10 ir 11 valandos Lietuvos laiku. Tuo metu bus paleistas pats didžiausias mokslinis įrenginys, kada nors buvęs žmonijos istorijoje. Tai Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (arba Didysis Hadronų Kolaideris, Large Hadron Collider (LHC)). Dėl beveik metus trukusio LHC paleidimo atidėliojimo buvau net primiršęs šį įstabų projektą.

Greitintuvas tunelyje

Greitintuvo fragmentas. CERN © 2007

LHC yra milžiniškas elementariųjų dalelių greitintuvas, įrengtas 27 kilometrų ilgio, žiedo formos tunelyje, esančiame 50-200 metrų gylyje po žeme Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Greitintuvas turi 6 didžiulius detektorius, kurie registruos protonų srautų susidūrimus, ir iš šių susidūrimų atsirandančias naujas daleles. Tai Europos Branduolinių Tyrimų Organizacijos (CERN) eksperimentas, kurtas nuo 1994 metų, talkinant maždaug 2000 specialistų iš beveik 100 šalių.
Šis įrenginys galbūt padės mums suprasti Visatos ir ją sudarančios materijos paslaptis – kaip atrodė Visata pirmosiomis savo egzistavimo akimirkomis,  kas yra tamsioji medžiaga ir tamsioji energija, kokia visuotinės traukos (gravitacijos) prigimtis, ir kitas.

Didžioji diena jau čia pat.

2009-ieji: Tarptautiniai Astronomijos metai

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą. Kadras iš dokumentinio filmo “Solarmax”

Prieš 399 metus, rugpjūčio 25 dieną, italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus visuomenei pirmąkart pademonstravo teleskopą. Teleskopas buvo pristatytas Venecijos valdininkams Šventojo Marko aikštėje.
Patį prietaisą 1608 metais išrado vokiečių-olandų kilmės optikas Hansas Liperšis (Hans Lippershey), ir jį nuo 1609 metų pradžios buvo galima įsigyti optikos parduotuvėse.

Spėjama, kad Galilėjus nebuvo pirmasis žmogus, pažvelgęs į dangų pro teleskopą, mat yra duomenų, kad pirmuosius teleskopinius stebėjimus atliko britas Tomas Hariotas (Thomas Harriot) 1609 m. liepos mėnesį. Kad ir kaip ten bebūtų, Galilėjaus nuopelnai didžiausi. Jis bene pirmasis pastebėjo kraterius ir kalnus Mėnulyje, Saulės dėmes, tai pat atrado Veneros fazes, keturis didžiuosius Jupiterio palydovus, bei pastebėjo, kad balzgana juosta dangaus skliaute – Paukščių Takas, sudarytas iš tūkstančių plika akimi neįžiūrimų žvaigždžių.

Nuo to momento, kai teleskopais buvo pradėta tirti Visata, mūsų suvokimas apie mus supantį pasaulį greitai ir negrįžtamai keitėsi. Supratome, kad gyvename nedidelėje planetoje, kurie skrieja apie žvaigždę, vieną iš šimtų milijardų kitų žvaigždžių. Supratome, kad mūsų Saulė priklauso Paukščių Tako galaktikai, o toji galaktika tėra viena iš šimtų milijonų kitų tokių galaktikų. Suvokėme, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Supratome savo kilmę ir likimą.

Todėl 400 metų, kai pirmąkart buvo panaudotas teleskopas, jubiliejaus proga UNESCO ir Tarptautinė Astronomų Sąjunga 2006 metais nusprendė paskelbti 2009-uosius Tarptautiniais Astronomijos metais. Planuojama, kad renginiai, skirti šiems metams, vyks daugiau nei 140 šalių. Mūsų šalis taip pat dalyvauja šiame projekte. Tad ne veltui jau pusmetį mano tinklaraštis reklamuoja Tarptautinius Astronomijos metus.

Jau dabar numatyta, kad visoje Lietuvoje turėtų vykti net keliolika renginių, skirtų šiems metams. Aš taip pat ten ketinu būti, dalyvauti, organizuoti, o jūs?

Pagiriamasis žodis rudeniui

Vienišas miręs medisį

Vienišas miręs medis. Mindaugas Macijauskas © 2006

Ruduo. Pastarųjų dienų orai primena nenumaldomai artėjantį rudenį. Rudeninės depresijos?! Na jau ne. Bent ne man. Taip, naujas studijų sezonas gal truputėlį ir nuteikia negatyviai. Ne dėl to, kad tai būtų kančia, ar nuobodu. Tiesiog turiu žmogišką savybę – tingiu. Vasara visad atrodo per trumpa atsikvėpti. Ypač dirbant. Antra, patinka laisvas, nesuvaržytas grafikas. Kita vertus – žinios, įgyjamos studijuojant, naujos mus supančio pasaulio sampratos, bei akademinė aplinka ir kolegos… et, tai minimizuoja tą tingėjimą.

Bet grįžkime prie rudens. Jis tikrai bus. Nevertinu skeptiškai to, kad ne vienam žmogui ruduo tolygus depresijai. Dargana, pilkėjanti, vienodėjanti aplinka, bei ilgėjantis tamsus paros metas – nepanašūs į tokius gamtos pokyčius, kurie neštų džiaugsmą. Bet rudeniu reiktų pasimėgauti. Tuomet gal jis nebeatrodytų toks nykus.

Rugsėjis. Jis mūsų krašte dažnai primena vasarą. Tarsi aklimatizacijos prie rudens laikotarpis. Jaučiasi vis didėjanti vėstančių orų įtaka, bet ne taip jau agresyviai.
Spalis. Pats metas mėgautis. Gamtos koloritas pranoksta vasarą, ir tegali varžytis nebent tik su pavasariu. Lietingi orai, drėgmė anksti vakarėjančiam miestui suteikia netikėčiausių spalvų, tonų. Tinkamas mėnuo popietę pasivaikščioti po parką, ar vakare pasiblaškyti mieste.
Lapkritis. Keistas mėnesio pavadinimas. Sunku rasti dar krentančių nuo medžių lapų. Medžiai pliki ir pilki. Gal labiau juodi. Pilkas dangus, tarsi švininis debesis. Bet kokia puiki tada atrodo karšta arbata ir namų šiluma. Jei tik komunalininkai yra įjungę šilumos tiekimą. O ilgi vakarai neblaško dėmesio. Už lango tamsu, vakaras nebe taip, kaip vasarą vilioja kur nors išeiti, išlėkti, išbėgti. Galima ramiai darbuotis, mokytis. Arba skaityti knygas.

Man patinka ruduo. Gal dėlto, kad ne taip seniai, vieną rudenį pirmąkart pamilau. O gal tiesiog – ruduo gražus.

Civilizuočiausia taršos forma

Europa naktį

Naktinė Europa © NASA

Štai taip giedrą naktį atrodo Europos žemynas iš kosmoso. Tūkstančiai didmiesčių, miestų ir miestelių žiburių. Civilizacijos viršūnė. O tuo pačiu – dar viena taršos forma. Tai šviesos tarša – palyginti nauja taršos forma, išsikerojusi per pastarąjį šimtmetį, kai elektros energija ir dirbtiniai šviesos šaltiniai tapo beveik kiekvienam prieinami. Sakysite, keista, kaip gi šviesa gali teršti?! Gali. Pasirodo dirbtinis naktinis apšvietimas, o tiksliau jo perteklius kenkia žmogaus psichinei būklei, dezorientuoja migruojančius paukščius, trukdo naktiniams gyvūnams, ir netgi… skatina nusikalstamumą, sudarydamas didelius kontrastus miestų skersgatviuose, taip leisdamas šešėliuose slėptis nusikaltėliams. Žinoma, tuo pačiu neretai tuščiai (pvz. milžiniškos reklaminės iškabos, stendai) švaistoma elektros energija.

Šviesos tarša iš žmonijos vis labiau kėsinasi atimti vieną nuostabų dalyką – tai galimybę grožėtis naktiniu dangumi. Giedromis naktinis net ir palyginti su didžiaisiais pasaulio miestais, nedideliuose Lietuvos miestuose tegalima matyti tik kelias dešimtis, geriausiu atveju – kelis šimtus žvaigždžių. Vietoj tų 2500-3000, kurias būtų galima matyti stebint dangų vietovėje, esančioje toli nuo miestų žiburių.
Sakoma, jeigu Žemėje būtų tik viena vieta, kurioje matytųsi žvaigždėtasis dangus, tai toje vietoje nuolat būriuotųsi minios žmonių. Deja, lėtai, bet užtikrintai artėjame prie to. Net ir Lietuvoje, palyginti nedaug urbanizuotoje šalyje, jau nebėra vietos, kur dangus naktį būtų visiškai tamsus. Bet dar liko sričių, kur jis pakankamai tamsus grožėtis juo, ar jį tyrinėti.

Lietuva naktį

Lietuvos šviesos taršos žemėlapis.  Light Pollution Science and Technology Institute © 2000

Šioje nuotraukoje matome Lietuvos užterštumo šviesa žemėlapį: raudona, oranžinė spalvos – smarkiai apšviestas dangus; geltona, žalia, mėlyna – vidutiniškai; pilka, juoda – menkai apšviestas, arba visiškai neapšviestas naktinis dangus. Norėdami pamatyti išties įspūdingą reginį, vietoves, esančias kelių dešimčių kilometrų spinduliu apie didžiuosius miestus galite pamiršti. Geriausiai vykti į vidurio Žemaitiją ar rytinę Aukštaitiją. Ne veltui Molėtų rajone yra įsikūrusi observatorija. Ir akivaizdžiai matosi skirtumas grįžus iš jos į miestą, ir pakėlus akis į dangų.

Beje, Mėnulis, nors pats šiaip yra gražus paspoksoti dangaus kūnas, tačiau jis – dar vienas tamsaus naktinio dangaus priešas. Astronomams trukdo ne tik blogas oras, ar dirbtinės šviesos – esant Mėnulio pilnačiai dalis astronomų-stebėtojų taip pat „atostogauja“.

Tinklaraštis vėl tapo (taps) asmeninis?

Mindaugas

Autoportretas beskaitant knygą. Mindaugas Macijauskas © 2008

Atsimenate HP reklaminį šūkį „Kompiuteris vėl tapo asmeninis“? Kartą diskutavau su vienu savo kolega ir bičiuliu apie (savo) tinklaraščio koncepciją. Taigi, bičiulis pasigedo asmeniškumo mano rašiniuose. Tada nepriėmiau jo pastabų rimtai. Bet visgi ši mintis ilgai nedavė ramybės. Visad maniau, kad nestinga interneto platybėse rašinių apie asmeninius – buitinius išgyvenimus. Ir visad maniau, kad trūksta informatyvių, konkrečių („akademiškų“) tinklaraščių. Tačiau galop supratau, ką draugas turėjo galvoje. Tokia mintis apie asmenines pozicijas rašiniuose buvo iškelta jau pirmame mano paties įraše. Tik, va, pamiršęs buvau…  O pamiršau tai, kad pats sau žadėjau daugiau asmeniškumo ir nuosavos mąstysenos, minčių, pastebėjimų ir idėjų. Reiks pabandyti tai suderinti su man būdingu „akademizmu“.
Dar šis tas – eilinį kartą pažadėjęs intensyviau rašyti įrašus, šio pažado netesėjau. Šįkart dėl techninių nesklandumų. Daugiau nesiteisinsiu ir nežadėsiu. Rašysiu kada galėsiu ir norėsiu tai daryti.

Didžioji Palomaro akis

Heilo teleskopas

Didysis Palomaro observatorijos teleskopas naktį. Scott Kardel © 2004

Viename iš savo blog‘o įrašų aprašiau didžiausią pasaulyje lęšinį teleskopą (refraktorių). Šį kartą istorija apie prietaisą, kuris net ketvirtį XX-jo amžiaus buvo didžiausias planetoje optinis teleskopas. Tai 5.08 m skersmens Heilo teleskopas, esantis Palomaro astronomijos observatorijoje, Kalifornijos valstijoje (JAV). Prieš 60 metų, 1948 m. birželio 3 d. teleskopas buvo „pakrikštytas“ Heilo teleskopu – astronomo, astronominių įstaigų iniciatoriaus ir projektuotojo Džordžo Elerio Heilio vardui atminti. Teleskopo inauguracijos ir darbo pradžios Heilas nesulaukė, jis mirė 1938 metais.
1928 metais Heilas iš Rokfelerio fondo, skirto mokslui remti, gavo 6 milijonų dolerių grantą „…statyti observatoriją, įskaitant ir 200 colių teleskopą…“. Astronomų, inžinierių ir optikų komanda pradėjo projektavimo ir statybos darbus. Visa tai užtruko 21 metus.

1930-1934 metais buvo vykdytos intensyvios vietos naujai observatorijai statyti paieškos. Heilo komanda nagrinėjo galimybes observatoriją statyti Arizonoje, Teksase ar net Pietų Amerikoje. Tačiau rasta puiki vieta, esanti 160 km į pietus nuo Pasadenos miesto. Tai 1870 m aukščio Palomaro kalnas. Heilas observatorijos statybai supirko 160 akrų (apie 65 hektarus) žemės iš vietinių ūkininkų ir JAV miškų urėdijos.
1934-1936 metais lietas pagrindinis teleskopo veidrodis. Išleidę apie 1 milijoną dolerių, stiklo liejėjai taip ir nesugebėjo pagaminti veidrodžio. Pasirinktas kvarcinis stiklas lydosi itin aukštoje temperatūroje, tad darbas tapo sunkiai įvykdomu. Tuomet Heilas kreipėsi į stiklo gamyklą Corning Glass Works, esančią Niujorko valstijoje, kad ši išlietų veidrodį iš tuo metu naujos stiklo rūšies „Pyrex“. Ši stiklo rūšis pasižymi ypatingai mažu šiluminiu plėtimusi, todėl optinės dalys, pagamintos iš tokio stiklo, yra praktiškai nejautrios aplinkos temperatūros pokyčiams. Teleskopo veidrodžio ruošinys lietas du kartus: pirmasis liejinys nepavyko, tačiau antrasis buvo sėkmingas.

Heilo teleskopas

Heilo teleskopas XX a. viduryje

Pavykus išlieti veidrodį, pradėtas projektuoti pats teleskopas. Pritaikytos tuo metu revoliucinės konstrukcijos inovacijos – tepaliniai guoliai, speciali veidrodžio formos palaikymo sistema ir kt.
Iki 1936 metų į būsimąją Palomaro observatoriją buvo nutiestas kelias, elektros laidai ir vandentiekis. 1936 metais pastatytas didžiojo teleskopo bokštas su milžinišku, 1000 tonų masės ir 42 m skersmens kupolu. Kupolas sumontuotas taip tiksliai ir kokybiškai, kad sukdamasis, anot liudininkų, veikė sklandžiau, nei dažnas to meto liftas.
Tais pačiais metais veidrodžio ruošinys iš Niujorko specialiu traukinio reisu buvo nugabentas į Pasadenos miestą, Kalifornijos Universiteto (CalTech) optikos laboratoriją. Kelionė, važiuojant vidutiniu 40 km/h greičiu, užtruko 6 paras.
Laboratorijos veidrodžio šlifavimas ir poliravimas užtruko iki 1947 metų. Viena vertus – tai labai lėtas ir didelio tikslumo reikalaujantis darbas, antra vertus darbu pristabdė prasidėjęs II pasaulinis karas.
Teleskopo dalys gamintos įvairiose JAV gamyklose ir gabentos į statybos aikštelę tiek traukiniais, tiek laivais, naudojantis Panamos kanalu.
Per II pasaulinį karą teleskopo konstravimo ir detalių gamybos darbai sustojo. Po karo daugelis senųjų darbuotojų atsisakė tęsti darbus, tad teko samdyti naujus darbininkus ir inžinierius.
Pagrindinis veidrodis teleskope sumontuotas 1947 metais, tačiau dėl teleskopo reguliavimo darbų, bei kai kurių optinių dalių peršlifavimo, nuolatiniai stebėjimai pradėti tik 1949 metais. Nuo 1949 iki 1975 metų šis instrumentas buvo didžiausias optinis teleskopas pasaulyje.

1975 metais Heilio teleskopą savo skersmeniu nurungė 6 m skersmens teleskopas BTA-6, pastatytas Tarybų Sąjungoje. Tačiau BTA-6 buvo ypač nevykusiai sukonstruotas, o vieta statyti teleskopui parinkta nevykusiai, tad iki pat 1993 metų Helio teleskopas buvo laikomas didžiausiu pasaulyje efektyviu teleskopu. 1993 metais pradėjęs veikti vienas iš identiškų Keck‘o teleskopų Heilo teleskopą nustūmė nuo pjedestalo.

Heilo teleskopas

Heilo teleskopas ir dirbtinės žvaigždės lazerio spindulys. Scott Kardel © 2006

Veidrodinis (reflektorius) Heilo teleskopas sumontuotas ant pusiaujinės „arklio pasagos“ tipo montuotės. Ir dabar tai didžiausias teleskopas su tokios rūšies montuote, mat šiuolaikiniai teleskopai konstruojami su azimutine montuote.
Šiuo teleskopu atrasta šimtai asteroidų, vykdomi įvairūs stebėjimai. Prieš kelis metus teleskope sumontuota adaptyviosios optikos sistema, įgalinanti iki minimumo sumažinti atmosferos turbulenciją ir gauti labai detalius, aiškius dangaus kūnų vaizdus.
Palomaro observatorijoje yra keli mažesni teleskopai. Tai 1.5 m skersmens teleskopas, kuriuo buvo atrasta pirmoji žvaigždė rudoji nykštukė ir 120 cm skersmens veidrodinis-lęšinis (katadioptrikas) teleskopas, kuriuo XX a. Viduryje sudarytas vienas iš išsamiausių fotografinių dangaus atlasų, bei 2003 m. Atrasta mažoji planeta Sedna.

Na o pabaigai siūlau pasižiūrėti į Raselio Porterio pieštus Heilo teleskopo eskizus.