Nusileidimui Mėnulyje - 40 metų

Žmogus Mėnulyje. NASA © 1969

Žmogus Mėnulyje. NASA © 1969

Nemėgstu rašyti apie tai, apie ką rašė, rašo ir rašys dar šimtai. Tačiau ši proga man neatrodo tokia, kokios negalėčiau nepaminėti. Šiandien, liepos 20-ąją sukanka lygiai 40 metų pirmajam žmonijos atstovų nusileidimui kitame dangaus kūne - Mėnulyje. Žinoma, yra daugybė konspiracijos teorijų, teigiančių, kad ši kelionė daugiau ar mažiau yra apgaulė. Tačiau, jei atmesime įprastus “argumentus”, kuriuos nesunku paneigti, yra vienas didelis keblumas suorganizuoti tokią apgavystę - vienaip ar kitaip skrydį galėjo sekti visas likęs pasaulis, o ypač Sovietų Sąjunga. Ji tikrai nebūtų praleidusi progos pasidalinti abejonėmis, jei nusileidimas būtų buvęs apgaulė. Tad pasidžiaukime šiuo, ko gero, sudėtingiausiu žmonijos pasiekimu. Ir tuo pačiu apgailestaukime, kad dažnai didingi užmojai įgyvendinami tik varžybų ir dominavimo demonstravimo dvasios dėka.

Sidabriškųjų debesų metas

Sidabriškieji debesys

Sidabriškieji debesys. Mindaugas Macijauskas © 2008

Šiuo metų laiku šviesiomis naktimis kartais galima pamatyti neįprastą atmosferos reiškinį – sidabriškuosius debesis. Tai sidabriškai melsvi debesys, neįprastai švytintys šiaurinėje naktinio dangaus pusėje. Tarptautinis pavadinimas noctilucent clouds ir yra kilęs iš lotyniško žodžio „noctilucent“ – „naktį švytintis“. Šie debesys matomi gegužės – liepos mėnesiais 50 – 65 laipsnių platumose: tiek šiauriniame, tiek pietiniame Žemės pusrutuliuose. Lietuvos geografinė padėtis ypač palanki stebėti sidabriškuosius debesis: piečiau esančiose šalyse jie matomi rečiau, o šiauriau esančiose šalyse vasara dangus šviesesnis ir šie debesys ne tai ryškiai išsiskiria savo švytėjimu.

Keista, kad šis reiškinys pastebėtas tik XIX a. pabaigoje. Nė viename istoriniame šaltinyje neaptikta, kad sidabriškieji debesys būtų stebėti anksčiau, nors pavyzdžiui, šiaurės pašvaistės yra žinomos tūkstančius metų. Sidabriškuosius debesis 1885 metais pirmasis aprašė britas Robertas Leslis (Robert Leslie). Iki XX a. pradžios buvo manoma, kad šie debesys yra vulkaninės kilmės – tai ugnikalnių į viršutinius atmosferos sluoksnius išmesti pelenai. Mat 1883 metais išsiveržė milžiniškas Krakatau ugnikalnis, ir jo išmesti pelenai visame Žemės rutulyje sukėlė anomalius atmosferos reiškinius.

Sidabriškieji debesys virš Molėtų astronomijos observatorijos

Sidabriškieji debesys virš Molėtų Astronomijos Observatorijos. Mindaugas Macijauskas © 2008

Nors sidabriškieji debesys vis dar tebėra vieni iš mažiausiai ištirtų atmosferos reiškinių, tačiau dabar jau žinoma, kad jie susidaro nepaprastai dideliame – 80-90 km – aukštyje, atmosferos sluoksnyje, vadinamame mezosfera, ir yra sudaryti iš itin mažų vandens ledo kristaliukų. Įprasti debesys retai kada būna aukščiau kaip 10 km aukštyje virš Žemės paviršiaus.
Tokiame aukštyje, kur vyrauja nuo -100 iki -130 Celsijaus laipsnių temperatūra ir yra net 100 000 kartų mažesnis slėgis, nei ties Žemės paviršiumi, vandens garai atsiranda Saulės ultravioletiniams spinduliams veikiant metano dujas, kurių šiek tiek yra mezosferoje. Iš jų atskilęs vandenilis jungiasi su deguonimi ir taip atsiranda vanduo. Mezosferos temperatūra žemiausia būna vasara, ir būtent tada kondensuojantis vandens garams atsiranda ledo kristaliukai. Žiemą mezosferos temperatūra yra per didelė garams kondensuotis, mat esant tokiam mažam slėgiui reikalinga bent -125 laipsnių temperatūra.

Sidabriškieji debesys matomi iš Kauno

Sidabriškieji debesys,  matomi iš Kauno. Mindaugas Macijauskas © 2007

Sidabriškieji debesys vasaromis matomi ir dėlto, kad Saulė negiliai panyra po horizontu, ir šie dideliame aukštyje esantys debesys yra apšviečiami Saulės šviesos, todėl gana ryškiai švyti nakties prieblandoje. Palankiausias metas pamatyti sidabriškuosius debesis – birželio pabaiga ir liepos pradžia. Tada statistiškai jie matomi dažniausiai. Pastebėta tendencija, kad šie debesys matomi vis dažniau. Tai siejama su didėjančiu atmosferos užterštumu, bei raketų paliktais degimo produktais, tarp kurių yra ir vandens garų.

Pirmosiose dvejose nuotraukose užfiksuoti sidabriškieji debesys, kuriuos Molėtų astronomijos observatorijoje mačiau praėjusias metais, naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją. Tada jie buvo ypač ryškūs ir matėsi visą naktį. Juos taip pat nufotografavo tinklaraščio “Fizikų gyvenimas” bendraautorius Justinas. Daugiau sidabriškųjų debesų nuotraukų galite rasti astronomijos mėgėjo R. Balčiūno internetiniame puslapyje. Šis patyres stebėtojas juos stebi jau kelis dešimtmečius.

Kaip nufotografuoti sidabriškuosius debesis? Tam jums reikės fotoaparato, turinčio rankinio nustatymo rėžimą. Taip pat labai praverstų trikojis, nors galima apsieiti ir be jo. Tada teks fotoaparatą padėti ant kieto, standaus pagrindo – balkono turėklo ar panašiai. Nustačius ISO 200 – 400 jautrumą ir parinkus 2-4 sekundžių ekspozicijos laiką turėtų pavykti. Patartina nustatyti 2 sekundžių fotografavimo uždelsimą (šią funkciją turi dauguma šiuolaikinių fotoaparatų), kad fotografavimo metu nesujudėtų fotoaparatas. Su tokiais nustatymais padariau nuotraukas, įdėtas šiame įraše. Žinoma, vertėtų paeksperimentuoti patiems.

Panoraminė fotografija

Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas naktį

Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas naktį. Mindaugas Macijauskas © 2008

Senokai rašiau vieno iš savo rimtesnių pomėgių, fotografijos, tema. Šį kartą rašinys apie panoramines nuotraukas.

Kartais prireikia „sutalpinti“ kambario interjerą, pastato fasadą ar įspūdingą peizažą į vieną kadrą. Kita vertus, net kasdieniai vaizdai, perteikti panoramine nuotrauka, dažniausiai palieką malonų įspūdį. Tai galima padaryti keliais būdais. Galima naudoti specialią įrangą panoraminei fotografijai, veidrodinius fotoaparatus su plačiakampiais objektyvais, arba nufotografuoti seriją nuotraukų, ir jas sujungti drauge tam skirta programine įranga. Specializuota įranga (tai automatizuoti trikojai, panoraminiai fotoaparatai ir pan.) kainuoja brangiai ir tinkama tik panoraminėms nuotraukomis. Nuotraukos, gautos plačiakampiams objektyvais dėl didelių vaizdo iškraipymų irgi ne visada džiugina. Tokie objektyviai, beje, irgi nepigūs – kokybiškas plačiakampis objektyvas gali kainuoti kelis tūkstančius ir daugiau litų. Paprasčiausias, ir mano kuklia nuomone, labiausiai džiuginantis būdas – nuotraukų jungimas į panoramą programinės įrangos pagalba. Be to, tai ir pigiausias būdas -  užtenka net pigaus skaitmeninio fotoaparato („muilinės“) ir trikojo. O iš bėdos, jei fotografuojama diena, trumpais išlaikymais – nebūtinas ir jis.

Molėtų Astronomijos Observatorijos panorama

Molėtų Astronomijos Observatorijos panorama. Mindaugas Macijauskas © 2007

Taigi, fotografavimas. Pasirinkto objekto ar peizažo fotografavimas remiasi tokiomis taisyklėmis:

  • Padarykite seriją persidengiančių tarpusavyje nuotraukų. Kiekviena sekanti nuotrauka turėtų apimti 20-30 procentų prieš tai buvusios. Tarkime, jei fotografuojate senamiesčio panoramą, sukdamiesi iš kairės į dešinę, tai pirmos nuotraukos kadro dešinėje buvęs bokštas turėtų pakliūti į sekančios nuotraukos kairę kadro pusę ir t.t. Remdamasis asmeniniu patyrimu, galiu pasakyti, kad persistengi su persidengimu taip pat nevertėtų.
  • Fotografuodami nejudėkite, ypač, jei fotografuojamas objektas ar objektai yra netoli nuo jūsų. Taip pat svarbu, kad fotoaparatas būtų išlaikytas toje pačioje sukimosi ašyje – paprasčiau tariant stenkitės fotoaparato nevartyti į šonus. Kitu atveju, bendra nuotraukų perspektyva bus pažeista. Čia pravartus trikojis.
  • Jeigu turite veidrodinį fotoaparatą su objektyvų rinkiniu arba fotoaparatą su plačiu židinio nuotolių diapazonu („zoom‘u“), nenaudokite plačiakampio objektyvo, arba itin plataus regėjimo lauko (trumpiausio židinio nuotolio), nes nuotraukų pakraščiai gausis kreivi ir programai bus sunku taisyklingai suformuoti nuotraukas.

Programos Panorama Maker 4 Pro langas

Programos Panorama Maker 4 Pro langas. Mindaugas Macijauskas © 2009

Antras, ir paskutinis žingsnis – apdorojimas. Geriausias man pasirodė ArcSoft gaminys Panorama Maker 4 Pro. Programa turi itin draugišką ir aiškią vartotojo sąsają. Atskirų nuotraukų sujungimas į panoraminę atliekamas vos kelių operacijų pagalba. Pirmiausiai iš katalogo ar nuotraukų laikmenos išsirenkate nuotraukas, kurias jungsite. Antrame žingsnyje programa leidžia apžiūrėti nuotraukas, nustatyti jų jungimo tvarką. Trečiuoju žingsniu nuotraukos yra automatiškai sujungiamos. Tuo pačiu yra koreguojami nuotraukų fotografavimo parametrai – todėl paprastai galutinėje nuotraukoje nėra matyti jokių „sandūrų“ žymių. Iškilus reikalui, nuotraukų jungimą galima koreguoti ir rankiniu būdu. Panorama Maker Pro 4 gali sukurti ne tik įprastą horizontalią, bet ir vertikalią bei „mozaikinę“ panoramą. Pastaroji galimybė ypač pravarti norint sukurti ypač aukštos raiškos įprasto formato nuotrauką.
Panorama Maker Pro pritaikyta tiek MS Windows, tiek Mac OS X operacinių sistemoms. Deja, ši programa yra komercinis gaminys. Tačiau programą galima išbandyti ir nemokamai (su ribotomis galutinio failo išsaugojimo galimybėmis), arba gauti kitais būdais (žinoma, to daryti neskatinu).

Programos Hugins peržiūros langas

Programos Hugin peržiūros langas. Mindaugas Macijauskas © 2009

Nemokama panoraminių nuotraukų „gamybos“ programos alternatyva yra Hugin. Jos vartotojo sąsaja atrodo gan painoka, ypač, lyginant su Panorama Maker Pro 4. Tačiau sukurti panoraminę nuotrauką šia programa galima taip pat keliais klavišų paspaudimais.
Būdama kiek painesnė, Hugin turi subtilių specifinių funkcijų – tokių, kaip perspektyvos korekcija, skeneriu gautų paveikslėlių jungimas į vieną nuotrauką (ypač pravartu skenuojant storus fotoalbumus - kai nuotraukos būna per du puslapius, ir dažniausiai vidurys nuskenuojamas prasčiausiai) ir kt. Rekomenduoju pasidomėti daugiau šia programa susiduriantiems su architektūros fotografija ir kitais specifiniais darbais, kai tenka koreguoti nuotraukos perspektyvą ir „geometriją“. Hugin programos puslapyje tam yra specialus pradžiamokslis. Programa pritaikyta visoms trimis populiariausioms operacinėms sistemoms.

Yra dar viena solidesnė panoraminių nuotraukų programa - Ptgui. Tačiau, aš jos nesu naudojęs, ir nieko konkretaus pasakyti negaliu. O mano kuklius rezultatus (dvi pirmos šio įrašo nuotraukos) detaliau galite apžiūrėti mano fotogalerijos skyrelyje “Kiti darbai”.

Paprasti nepaprasti dalykai

Apsnigtos medžių viršūnės

Apsnigtos medžių viršūnės. Mindaugas Macijauskas © 2008

Pradedant 2009-uosius, pirmąjį įrašą norisi pradėti štai tokiais eiliuotais žodžiais:

A sphere, which is as many thousand spheres,
Solid as crystal, yet through all its mass
Flow, as through empty space, music and light:
Ten thousand orbs involving and involved,
Purple and azure, white, and green, and golden…
Upon a thousand sightless axles spinning…

Tai ištrauka iš anglų poeto Persio Šelio (Percy Bysshe Shelley, 1792-1822) lyrinės poemos „Išvaduotasis Prometėjas“. Iš ties, kokio didžio įkvėpimo galima pasisemti iš mažų, bet slėpiningų dalykų. Šiuo atveju – labai mažų. Persiui Šeliui teko mokytis chemijos ir šios eilutės gimė, matyt, įkvėptos jos. Kvantinės mechanikos apraiškos šimtą metų prieš jai pačiai atsirandant!

Kasdieniniame gyvenime mes dažnai pamirštame, kokios subtilios darnos dėka egzistuoja visai tai, ką regime aplinkui. Ne tik moksliniame lygmenyje, bet ir filosofiniame. Apie net visai paprastų dalykų grožį reiktų galvoti dažniau. Ir jais žavėtis. Tai svarbiau, nei ekonominės krizės ar kasdienės gyvenimo lenktynės.

Su artėjančiais 2009-aisiais!

030-fireworks.jpg

Iki 2009-ųjų metų liko visai nebe daug. Šie metai bus ypatingi. Tai Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktis, Tarptautinių astronomijos ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai. Šiais metais Molėtų astronomijos observatorijai sukaks 40 metų, galbūt galų gale bus paleistas Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.
Sveikinu savo artimuosius, draugus, kolegas ir šio tinklaraščio skaitytojus artėjančių Naujųjų, 2009 metų proga. Linkiu, kad ir kiekvienai ir kiekvienam asmeniškai šiais metais nutiktų kažkas ypatingo. Tikiuosi, kad 2009-ieji bus metai, kurių nesinorės pamiršti.

Liko visai nebe daug…