Sidabriškųjų debesų metas

Sidabriškieji debesys

Sidabriškieji debesys. Mindaugas Macijauskas © 2008

Šiuo metų laiku šviesiomis naktimis kartais galima pamatyti neįprastą atmosferos reiškinį – sidabriškuosius debesis. Tai sidabriškai melsvi debesys, neįprastai švytintys šiaurinėje naktinio dangaus pusėje. Tarptautinis pavadinimas noctilucent clouds ir yra kilęs iš lotyniško žodžio „noctilucent“ – „naktį švytintis“. Šie debesys matomi gegužės – liepos mėnesiais 50 – 65 laipsnių platumose: tiek šiauriniame, tiek pietiniame Žemės pusrutuliuose. Lietuvos geografinė padėtis ypač palanki stebėti sidabriškuosius debesis: piečiau esančiose šalyse jie matomi rečiau, o šiauriau esančiose šalyse vasara dangus šviesesnis ir šie debesys ne tai ryškiai išsiskiria savo švytėjimu.

Keista, kad šis reiškinys pastebėtas tik XIX a. pabaigoje. Nė viename istoriniame šaltinyje neaptikta, kad sidabriškieji debesys būtų stebėti anksčiau, nors pavyzdžiui, šiaurės pašvaistės yra žinomos tūkstančius metų. Sidabriškuosius debesis 1885 metais pirmasis aprašė britas Robertas Leslis (Robert Leslie). Iki XX a. pradžios buvo manoma, kad šie debesys yra vulkaninės kilmės – tai ugnikalnių į viršutinius atmosferos sluoksnius išmesti pelenai. Mat 1883 metais išsiveržė milžiniškas Krakatau ugnikalnis, ir jo išmesti pelenai visame Žemės rutulyje sukėlė anomalius atmosferos reiškinius.

Sidabriškieji debesys virš Molėtų astronomijos observatorijos

Sidabriškieji debesys virš Molėtų Astronomijos Observatorijos. Mindaugas Macijauskas © 2008

Nors sidabriškieji debesys vis dar tebėra vieni iš mažiausiai ištirtų atmosferos reiškinių, tačiau dabar jau žinoma, kad jie susidaro nepaprastai dideliame – 80-90 km – aukštyje, atmosferos sluoksnyje, vadinamame mezosfera, ir yra sudaryti iš itin mažų vandens ledo kristaliukų. Įprasti debesys retai kada būna aukščiau kaip 10 km aukštyje virš Žemės paviršiaus.
Tokiame aukštyje, kur vyrauja nuo -100 iki -130 Celsijaus laipsnių temperatūra ir yra net 100 000 kartų mažesnis slėgis, nei ties Žemės paviršiumi, vandens garai atsiranda Saulės ultravioletiniams spinduliams veikiant metano dujas, kurių šiek tiek yra mezosferoje. Iš jų atskilęs vandenilis jungiasi su deguonimi ir taip atsiranda vanduo. Mezosferos temperatūra žemiausia būna vasara, ir būtent tada kondensuojantis vandens garams atsiranda ledo kristaliukai. Žiemą mezosferos temperatūra yra per didelė garams kondensuotis, mat esant tokiam mažam slėgiui reikalinga bent -125 laipsnių temperatūra.

Sidabriškieji debesys matomi iš Kauno

Sidabriškieji debesys,  matomi iš Kauno. Mindaugas Macijauskas © 2007

Sidabriškieji debesys vasaromis matomi ir dėlto, kad Saulė negiliai panyra po horizontu, ir šie dideliame aukštyje esantys debesys yra apšviečiami Saulės šviesos, todėl gana ryškiai švyti nakties prieblandoje. Palankiausias metas pamatyti sidabriškuosius debesis – birželio pabaiga ir liepos pradžia. Tada statistiškai jie matomi dažniausiai. Pastebėta tendencija, kad šie debesys matomi vis dažniau. Tai siejama su didėjančiu atmosferos užterštumu, bei raketų paliktais degimo produktais, tarp kurių yra ir vandens garų.

Pirmosiose dvejose nuotraukose užfiksuoti sidabriškieji debesys, kuriuos Molėtų astronomijos observatorijoje mačiau praėjusias metais, naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją. Tada jie buvo ypač ryškūs ir matėsi visą naktį. Juos taip pat nufotografavo tinklaraščio “Fizikų gyvenimas” bendraautorius Justinas. Daugiau sidabriškųjų debesų nuotraukų galite rasti astronomijos mėgėjo R. Balčiūno internetiniame puslapyje. Šis patyres stebėtojas juos stebi jau kelis dešimtmečius.

Kaip nufotografuoti sidabriškuosius debesis? Tam jums reikės fotoaparato, turinčio rankinio nustatymo rėžimą. Taip pat labai praverstų trikojis, nors galima apsieiti ir be jo. Tada teks fotoaparatą padėti ant kieto, standaus pagrindo – balkono turėklo ar panašiai. Nustačius ISO 200 – 400 jautrumą ir parinkus 2-4 sekundžių ekspozicijos laiką turėtų pavykti. Patartina nustatyti 2 sekundžių fotografavimo uždelsimą (šią funkciją turi dauguma šiuolaikinių fotoaparatų), kad fotografavimo metu nesujudėtų fotoaparatas. Su tokiais nustatymais padariau nuotraukas, įdėtas šiame įraše. Žinoma, vertėtų paeksperimentuoti patiems.

Panoraminė fotografija

Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas naktį

Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltas naktį. Mindaugas Macijauskas © 2008

Senokai rašiau vieno iš savo rimtesnių pomėgių, fotografijos, tema. Šį kartą rašinys apie panoramines nuotraukas.

Kartais prireikia „sutalpinti“ kambario interjerą, pastato fasadą ar įspūdingą peizažą į vieną kadrą. Kita vertus, net kasdieniai vaizdai, perteikti panoramine nuotrauka, dažniausiai palieką malonų įspūdį. Tai galima padaryti keliais būdais. Galima naudoti specialią įrangą panoraminei fotografijai, veidrodinius fotoaparatus su plačiakampiais objektyvais, arba nufotografuoti seriją nuotraukų, ir jas sujungti drauge tam skirta programine įranga. Specializuota įranga (tai automatizuoti trikojai, panoraminiai fotoaparatai ir pan.) kainuoja brangiai ir tinkama tik panoraminėms nuotraukomis. Nuotraukos, gautos plačiakampiams objektyvais dėl didelių vaizdo iškraipymų irgi ne visada džiugina. Tokie objektyviai, beje, irgi nepigūs – kokybiškas plačiakampis objektyvas gali kainuoti kelis tūkstančius ir daugiau litų. Paprasčiausias, ir mano kuklia nuomone, labiausiai džiuginantis būdas – nuotraukų jungimas į panoramą programinės įrangos pagalba. Be to, tai ir pigiausias būdas -  užtenka net pigaus skaitmeninio fotoaparato („muilinės“) ir trikojo. O iš bėdos, jei fotografuojama diena, trumpais išlaikymais – nebūtinas ir jis.

Molėtų Astronomijos Observatorijos panorama

Molėtų Astronomijos Observatorijos panorama. Mindaugas Macijauskas © 2007

Taigi, fotografavimas. Pasirinkto objekto ar peizažo fotografavimas remiasi tokiomis taisyklėmis:

  • Padarykite seriją persidengiančių tarpusavyje nuotraukų. Kiekviena sekanti nuotrauka turėtų apimti 20-30 procentų prieš tai buvusios. Tarkime, jei fotografuojate senamiesčio panoramą, sukdamiesi iš kairės į dešinę, tai pirmos nuotraukos kadro dešinėje buvęs bokštas turėtų pakliūti į sekančios nuotraukos kairę kadro pusę ir t.t. Remdamasis asmeniniu patyrimu, galiu pasakyti, kad persistengi su persidengimu taip pat nevertėtų.
  • Fotografuodami nejudėkite, ypač, jei fotografuojamas objektas ar objektai yra netoli nuo jūsų. Taip pat svarbu, kad fotoaparatas būtų išlaikytas toje pačioje sukimosi ašyje – paprasčiau tariant stenkitės fotoaparato nevartyti į šonus. Kitu atveju, bendra nuotraukų perspektyva bus pažeista. Čia pravartus trikojis.
  • Jeigu turite veidrodinį fotoaparatą su objektyvų rinkiniu arba fotoaparatą su plačiu židinio nuotolių diapazonu („zoom‘u“), nenaudokite plačiakampio objektyvo, arba itin plataus regėjimo lauko (trumpiausio židinio nuotolio), nes nuotraukų pakraščiai gausis kreivi ir programai bus sunku taisyklingai suformuoti nuotraukas.

Programos Panorama Maker 4 Pro langas

Programos Panorama Maker 4 Pro langas. Mindaugas Macijauskas © 2009

Antras, ir paskutinis žingsnis – apdorojimas. Geriausias man pasirodė ArcSoft gaminys Panorama Maker 4 Pro. Programa turi itin draugišką ir aiškią vartotojo sąsają. Atskirų nuotraukų sujungimas į panoraminę atliekamas vos kelių operacijų pagalba. Pirmiausiai iš katalogo ar nuotraukų laikmenos išsirenkate nuotraukas, kurias jungsite. Antrame žingsnyje programa leidžia apžiūrėti nuotraukas, nustatyti jų jungimo tvarką. Trečiuoju žingsniu nuotraukos yra automatiškai sujungiamos. Tuo pačiu yra koreguojami nuotraukų fotografavimo parametrai – todėl paprastai galutinėje nuotraukoje nėra matyti jokių „sandūrų“ žymių. Iškilus reikalui, nuotraukų jungimą galima koreguoti ir rankiniu būdu. Panorama Maker Pro 4 gali sukurti ne tik įprastą horizontalią, bet ir vertikalią bei „mozaikinę“ panoramą. Pastaroji galimybė ypač pravarti norint sukurti ypač aukštos raiškos įprasto formato nuotrauką.
Panorama Maker Pro pritaikyta tiek MS Windows, tiek Mac OS X operacinių sistemoms. Deja, ši programa yra komercinis gaminys. Tačiau programą galima išbandyti ir nemokamai (su ribotomis galutinio failo išsaugojimo galimybėmis), arba gauti kitais būdais (žinoma, to daryti neskatinu).

Programos Hugins peržiūros langas

Programos Hugin peržiūros langas. Mindaugas Macijauskas © 2009

Nemokama panoraminių nuotraukų „gamybos“ programos alternatyva yra Hugin. Jos vartotojo sąsaja atrodo gan painoka, ypač, lyginant su Panorama Maker Pro 4. Tačiau sukurti panoraminę nuotrauką šia programa galima taip pat keliais klavišų paspaudimais.
Būdama kiek painesnė, Hugin turi subtilių specifinių funkcijų – tokių, kaip perspektyvos korekcija, skeneriu gautų paveikslėlių jungimas į vieną nuotrauką (ypač pravartu skenuojant storus fotoalbumus - kai nuotraukos būna per du puslapius, ir dažniausiai vidurys nuskenuojamas prasčiausiai) ir kt. Rekomenduoju pasidomėti daugiau šia programa susiduriantiems su architektūros fotografija ir kitais specifiniais darbais, kai tenka koreguoti nuotraukos perspektyvą ir „geometriją“. Hugin programos puslapyje tam yra specialus pradžiamokslis. Programa pritaikyta visoms trimis populiariausioms operacinėms sistemoms.

Yra dar viena solidesnė panoraminių nuotraukų programa - Ptgui. Tačiau, aš jos nesu naudojęs, ir nieko konkretaus pasakyti negaliu. O mano kuklius rezultatus (dvi pirmos šio įrašo nuotraukos) detaliau galite apžiūrėti mano fotogalerijos skyrelyje “Kiti darbai”.

Paprasti nepaprasti dalykai

Apsnigtos medžių viršūnės

Apsnigtos medžių viršūnės. Mindaugas Macijauskas © 2008

Pradedant 2009-uosius, pirmąjį įrašą norisi pradėti štai tokiais eiliuotais žodžiais:

A sphere, which is as many thousand spheres,
Solid as crystal, yet through all its mass
Flow, as through empty space, music and light:
Ten thousand orbs involving and involved,
Purple and azure, white, and green, and golden…
Upon a thousand sightless axles spinning…

Tai ištrauka iš anglų poeto Persio Šelio (Percy Bysshe Shelley, 1792-1822) lyrinės poemos „Išvaduotasis Prometėjas“. Iš ties, kokio didžio įkvėpimo galima pasisemti iš mažų, bet slėpiningų dalykų. Šiuo atveju – labai mažų. Persiui Šeliui teko mokytis chemijos ir šios eilutės gimė, matyt, įkvėptos jos. Kvantinės mechanikos apraiškos šimtą metų prieš jai pačiai atsirandant!

Kasdieniniame gyvenime mes dažnai pamirštame, kokios subtilios darnos dėka egzistuoja visai tai, ką regime aplinkui. Ne tik moksliniame lygmenyje, bet ir filosofiniame. Apie net visai paprastų dalykų grožį reiktų galvoti dažniau. Ir jais žavėtis. Tai svarbiau, nei ekonominės krizės ar kasdienės gyvenimo lenktynės.

Su artėjančiais 2009-aisiais!

030-fireworks.jpg

Iki 2009-ųjų metų liko visai nebe daug. Šie metai bus ypatingi. Tai Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktis, Tarptautinių astronomijos ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai. Šiais metais Molėtų astronomijos observatorijai sukaks 40 metų, galbūt galų gale bus paleistas Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.
Sveikinu savo artimuosius, draugus, kolegas ir šio tinklaraščio skaitytojus artėjančių Naujųjų, 2009 metų proga. Linkiu, kad ir kiekvienai ir kiekvienam asmeniškai šiais metais nutiktų kažkas ypatingo. Tikiuosi, kad 2009-ieji bus metai, kurių nesinorės pamiršti.

Liko visai nebe daug…

Žmogus ir miestas

Ūkanota diena Montklere

Ūkanota diena Montklere. Sean Uhrun © 2007

Kartais vaikštinėdamas miesto gatvėmis ir skverais, susimastau, jog šiame mieste jau vaikščiojo koks nors man svarbus ir brangus žmogus. Tik mes dar nebuvome pažįstami. Keista: sakoma, kad pasaulis darosi vis mažesnis, bet mieste, kuriame tik apie 350 tūkst. gyventojų, gali nesutikti ir net neprisiminti matęs žmogaus, kuris tomis pačiomis gatvėmis, parkais ir skverais vaikščiojo 3, 5 ar 10 metų. Tai ir yra miestas. Vieta, kurioje susipažįsta ir bendrauja tūkstančiai žmonių, tačiau tas pats miestas yra pati vienišiausia vieta iš visų galimų.
Atsisėdęs ant kerpėto suoliuko, ir žiūrėdamas į mėgstamą vaizdą, ar vaikščiodamas man patinkančiu skveru, mąstau, kokį įspūdį, kokį vaizdą paliko ši vieta tam žmogui. O gal jis joje išvis nebuvo, neatrado. Galbūt tūkstančiai skubančių veidų, ar  asmeninės klajonės jį nunešė kitur. Į vietas, kurių neatradau aš. Gyvendamas čia nuo gimimo.

Stellarium: žvaigždėtasis dangus kompiuterio ekrane

Žiemos dangus

Žiemos dangus © Akira Fujii/DMI

Tamsią giedrą naktį dangaus skliaute spindi apie 2500 žvaigždžių. Nepažįstant žvaigždynų, žvaigždžių gali pasirodyti dar daugiau. Pamenu, būtent toks įspūdis susidarė, kai dar vaikystėje pirmąkart pažvelgiau į dangų, būdamas toli nuo miesto šviesų. Kaip susipažinti su žvaigždėtuoju dangumi ir jame nepaklysti? Padėti gali specialūs žvaigždėlapiai, vadinami planisferomis. Planisferą galimą įsigyti arba tiesiog pasidaryti. Tačiau į pagalbą gali ateiti ir kompiuteris su tokiam tikslui skirta programine įranga.

Stellarium programa su atvertu vietovės pasirinkimo langu

Stellarium programa su atvertu nustatymų langu. Mindaugas Macijauskas © 2008

Pristatau, mano nuomone, pačią geriausia programą pradedantiesiems dangaus tyrinėtojams, ar tiesiog žingeidiems žmonėms – Stellarium. Programa pasižymi dešimtimis gerų savybių, tačiau išskyriau ir išsamiau aprašysiu pačiais svarbiausias:

  • Itin draugiška ir paprasta vartotojo sąsaja. Valdymo meniu išdėstytas patogiai ir suprantamai. Daugumą procedūrų galima atlikti vien tik kompiuterio pelės pagalba. Žinoma, kelis elementarius dalykus reiktų žinoti – pavyzdžiui tai, kad dangaus vaizdas priklauso nuo to, kokioje Žemės paviršiaus vietoje esate, tad reikia įvesti savo buvimo vietos koordinates, pažymėti apytikrę buvimo vietą žemėlapyje, ar pasirinkti iš miestų sąrašo, esančio Stellarium duomenų bazėje. Programa išversta į dešimtis kalbų, tarp jų taip pat ir į lietuvių.
  • Realistiškas dangaus ir stebėjimo vietos vaizdas. Atsidarius Stellarium išties galima pasijusti tarsi atsistojus viduryje pievos, miško ar kito gamtovaizdžio, kurį programa leidžia pasirinkti. Norint, galima įkelti savo paties nufotografuotą gamtovaizdį (žinoma, tam reikia turėti šiek tiek specifinių IT žinių). Dangaus vaizdas keičiasi adekvačiai paros metui – diena šviečia Saulė, dangus vaiskiai žydras, temstant sužimba ryškiausios žvaigždės, ir tik valandą ar kelias (tai priklauso nuo metų laiko) po Saulės laidos sužimba blyškiausios žvaigždės, bei Paukščių takas. Šviečiant Mėnuliui dangaus vaizdas blankesnis – visai kaip ir realybėje.
  • Žvaigždynų folkloras. Šiuolaikiniuose žvaigždėlapiuose žvaigždynų figūros sudaromos jungiant žvaigždes tiesiog tiesėmis, o kartais ir visai nesudaromos. Tačiau smagu pažinti, kaip žmonės dangaus raštus įsivaizdavo senovėje. Labiausiai paplitusios ir visuotinai priimtos antikos graikų sugalvotos (didžioji dauguma) žvaigždynų figūros. Tačiau programa leidžia pasižiūrėti, kokius žvaigždynus buvo sugalvoję senovės kinai, Šiaurės Amerikos indėnai, ar Polinezijos gyventojai.
  • Išsami informacija apie stebimus objektus. Pažymėjus kairiu pelės klavišu norimą dangaus kūną, pateikiama informaciją apie jį: pusiaujinės ir azimutinės koordinatės, regimasis ir absoliutinis ryškis, kampinis dydis (jei tai planeta ar giliojo dangaus objektas), paralaksas (jei tai žvaigždė) ir pan. Galbūt tokia informacija nelabai aktuali tenorintiems susipažinti su naktinio dangaus vaizdu, tačiau ji gali pasirodyti svarbi astronomijos mėgėjui ar entuziastui.
  • Teleskopo „funkcija“. Artinat dangaus vaizdą (tai atliekama pelės ratuku), vaizdas keičiasi – matosi vis daugiau žvaigždžių. Tokiu būdu priartinus planetą, ar giliojo dangaus objektą, galima pamatyti dangaus kūno vaizdą. Planetų palydovų išdėstymas atitinką realias esamas, buvusias ar būsimas jų padėtis programoje nustatytu laiku. Turint teleskopą, patogu tokiu būdu identifikuoti stebimus palydovus.

Stellarium yra ne tik visiškai nemokama, bet ir pritaikyta visoms populiariausios operacinėms sistemoms – MS Windows, Linux ir Mac OS X. Naujausią (0.10.0 beta) versiją galite atsisiųsti iš oficialaus Stellarium puslapio. Jei prireiktų senesnės (0.9.1, MS Windows) – apsilankykite čia. Stellarium turi išsamų wiki ir vartotojo žinyną (tiesą, skirtą senesnei versijai, bet daugumą komandų tinka ir naujesnei).

Tinklaraščiui - vieneri

Tinklaraščio akimirkos

Tinklaraščio akimirkos. Mindaugas Macijauskas © 2008

Rugsėjo 24-ąją mano tinklaraščiui sukako vieneri. Deja, dėl techninių nesklandumų nepavyko laiku įdėti šiai sukakčiai skirto straipsnelio. Tad, darau tai dabar. Tiesą sakant, nesiruošiau parašyti skambios kalbos sukakties tema. Tiesiog sau palinkėsiu produktyvaus rašymo, o jums, skaitytojai, rasti šiame tinklaraštyje įdomių ir naudingų rašinių.

Tad, pradedame antruosius macijauskas.net egzistavimo metus.

Philip Glass

Filipas Glasas

Filipas Glasas.

Po ilgos pertraukos į mano tinklaraštį sugrįžta muzikos tema. Šį kartą joje – minimalistinės klasikinės muzikos kompozitorius Filipas Glasas (Philip Glass). Vakar, ko gero, galutinai susižavėjau šio žmogaus kūryba. O tai nutiko visai netikėtai – dalyvavau festivalio „Tinklai“ filmų peržiūroje, ir vieno lietuviško trumpametražio filmo garso takelyje išgirdau dar negirdėtą F. Glaso kūrinį. Anksčiau jis man buvo žinomas kaip filmų Koyaanisqatsi ir Powaqqatsi garso takelių autorius. Tačiau pastarosiomis dienomis, galima sakyti, jį atradau iš naujo.

Amerikietis Filipas Glasas (g. 1937 m.) yra vienas iš žymiausių šiuolaikinių kompozitorių, studijavęs, Čikagos universitete, Juilliard meno mokykloje, stažavęsis Paryžiuje. Savo kūrybine veikla F. Glasas yra glaudžiai susijęs su kitais garsiais kompozitoriais, muzikantais ir menininkais – tokiais kaip David Bowie ar Ravi Shankar. Novatoriško kūrėjo, minimalizmo pionieriaus produktyvumas stulbinantis: 8 simfonijos, daugybė kamerinių kūrinių, kūriniai fortepijonui, vargonams, taip pat kelių dešimčių filmų garso takeliai ir kt. Iki šios dienos išleisti beveik 50 F. Glaso kūrybos įrašų CD diskų.

Kompozitoriaus muzika toli gražu ne tokia, kokią mes paprastai įsivaizduojame klasikinę muziką. Kūriniai dažnai pagrįsti vienodų blokų kartojimų, ritmika. Truputi panašūs į Eric Satie kūrybą, bet tuo pačiu skambantys visai neįprastai. Tad, pasiklausykime keleto iš daugybės F. Glaso kūrinių:

Wichita Sutra Vortex (iš albumo Solo piano, 1989 m.).

Company III (iš albumo Violin concerto, 2000 m.)

Mad Rush (iš albumo Solo Piano, 1989 m.). Atlikimas fortepijonu.

Mad Rush (ir albumo Glass Organ works, 1993 metai). Atlikimas vargonais. Asmeniškai net sunku nuspręsti, kuris atlikimas man gražiau, įspūdingiau skamba – fortepijonu ar vargonais. Bet būtent ši versija ir privertė atrasti Filipą Glasą iš naujo.

Heroes (albumas „Heroes Symphony“, 1997 metai).

Cloudscape (filmo Koyaanisquatsi garso takelis, 1983 metai). Filmo fragmentas su šiuo kūriniu.

Anthem. Part 3 (filmo Powaqqatsi garso takelis, 1990 metai).

2008/09/10: LHC pradeda ieškoti atsakymų

ATLAS

LHC detektorius ATLAS. CERN © 2007

2008 metų rugsėjo 10 diena. Tarp 10 ir 11 valandos Lietuvos laiku. Tuo metu bus paleistas pats didžiausias mokslinis įrenginys, kada nors buvęs žmonijos istorijoje. Tai Didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas (arba Didysis Hadronų Kolaideris, Large Hadron Collider (LHC)). Dėl beveik metus trukusio LHC paleidimo atidėliojimo buvau net primiršęs šį įstabų projektą.

Greitintuvas tunelyje

Greitintuvo fragmentas. CERN © 2007

LHC yra milžiniškas elementariųjų dalelių greitintuvas, įrengtas 27 kilometrų ilgio, žiedo formos tunelyje, esančiame 50-200 metrų gylyje po žeme Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Greitintuvas turi 6 didžiulius detektorius, kurie registruos protonų srautų susidūrimus, ir iš šių susidūrimų atsirandančias naujas daleles. Tai Europos Branduolinių Tyrimų Organizacijos (CERN) eksperimentas, kurtas nuo 1994 metų, talkinant maždaug 2000 specialistų iš beveik 100 šalių.
Šis įrenginys galbūt padės mums suprasti Visatos ir ją sudarančios materijos paslaptis – kaip atrodė Visata pirmosiomis savo egzistavimo akimirkomis,  kas yra tamsioji medžiaga ir tamsioji energija, kokia visuotinės traukos (gravitacijos) prigimtis, ir kitas.

Didžioji diena jau čia pat.

2009-ieji: Tarptautiniai Astronomijos metai

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą

Galilėjus demonstruoja savo teleskopą. Kadras iš dokumentinio filmo “Solarmax”

Prieš 399 metus, rugpjūčio 25 dieną, italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus visuomenei pirmąkart pademonstravo teleskopą. Teleskopas buvo pristatytas Venecijos valdininkams Šventojo Marko aikštėje.
Patį prietaisą 1608 metais išrado vokiečių-olandų kilmės optikas Hansas Liperšis (Hans Lippershey), ir jį nuo 1609 metų pradžios buvo galima įsigyti optikos parduotuvėse.

Spėjama, kad Galilėjus nebuvo pirmasis žmogus, pažvelgęs į dangų pro teleskopą, mat yra duomenų, kad pirmuosius teleskopinius stebėjimus atliko britas Tomas Hariotas (Thomas Harriot) 1609 m. liepos mėnesį. Kad ir kaip ten bebūtų, Galilėjaus nuopelnai didžiausi. Jis bene pirmasis pastebėjo kraterius ir kalnus Mėnulyje, Saulės dėmes, tai pat atrado Veneros fazes, keturis didžiuosius Jupiterio palydovus, bei pastebėjo, kad balzgana juosta dangaus skliaute – Paukščių Takas, sudarytas iš tūkstančių plika akimi neįžiūrimų žvaigždžių.

Nuo to momento, kai teleskopais buvo pradėta tirti Visata, mūsų suvokimas apie mus supantį pasaulį greitai ir negrįžtamai keitėsi. Supratome, kad gyvename nedidelėje planetoje, kurie skrieja apie žvaigždę, vieną iš šimtų milijardų kitų žvaigždžių. Supratome, kad mūsų Saulė priklauso Paukščių Tako galaktikai, o toji galaktika tėra viena iš šimtų milijonų kitų tokių galaktikų. Suvokėme, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Supratome savo kilmę ir likimą.

Todėl 400 metų, kai pirmąkart buvo panaudotas teleskopas, jubiliejaus proga UNESCO ir Tarptautinė Astronomų Sąjunga 2006 metais nusprendė paskelbti 2009-uosius Tarptautiniais Astronomijos metais. Planuojama, kad renginiai, skirti šiems metams, vyks daugiau nei 140 šalių. Mūsų šalis taip pat dalyvauja šiame projekte. Tad ne veltui jau pusmetį mano tinklaraštis reklamuoja Tarptautinius Astronomijos metus.

Jau dabar numatyta, kad visoje Lietuvoje turėtų vykti net keliolika renginių, skirtų šiems metams. Aš taip pat ten ketinu būti, dalyvauti, organizuoti, o jūs?